Žmonių apsupti

Mes kiekvieną dieną susitinkame, bendraujame su žmonėmis - namie, mokykloje, darbe, gatvėje. Visur susiduriame vieni su kitais. Mylimiausieji, geri draugai, pažįstami, nepažįstami. Bendraujant su jais mes patiriame skirtingus jausmus, emocijas, poveikį. Būnant su mylimų žmogeliukų esi laiminga, pakylėta, džiaugiesi gyvenimų. Draugai, kurie tave supranta, padeda, būna kartų liūdną akimirką - sukelia tam tikrus refleksus. Visi skirtingi savo požiūriais, veiksmais, mąstymų. Mes sau atrenkame su kuom gera ar bloga.... Kai šalia gyveni su netvarkingais, nuobodžiais, nepatenkintais gyvenimų, pesimistais ar laikančiais save aukščiau visų, nors tu nieko nepasiekei ir elgiesi kvailai, tau nemalonu bendrauti - pajusi tiktai negatyvumą, pasišlykštėjimą, spaudimą, nenorą... Atmosfera tampa agresyvi, nejauku joje būti. Į pasaulį žvelgi kitomis akimis. O jeigu dabar atvirkščiai paėmus? Rezultatas bus priešingas! Tai yra nuostabu, veržiasi tik teigiami dalykai, akys žiba! Žmonės tarsi nuodai ir vaistai. Nuodija tave arba gydo!

Piešimas

Buvo noras - nėra noro! Man taip dažnai būna :D Save žinant, tai nieko gero.

Nuo dailės mokyklos užbaigimo praėjo trys metai, o per juos nupiešiau tiek piešinių suskaičiuoti neprireiks net antros rankos. Lankiau mokyklą 7 metus, piešti tikrai mėgau, bet tik meniškoje aplinkoje ir su meniškais žmonėmis. Tokią aplinka mane įkvėpdavo, suteikdavo noro. Noras piešti kartais užeidavo į mano nemenišką sielą :D Nusprendžiau, reikia išbandyti tapybą ant drobės, niekada taip nepiešiau. Įsigijau visas reikiamas medžiagas, teliko uždėti drobę ant medinių rėmų. Aš vis dar to nepadariau, jau ir galimybės neturiu, nors ir noriu. Užtat sugebėjau nupiešti tiktais savo kambariokės portretą. Čia visada man buvo sudėtingiausias dalykas, bet šį kartą beveik pavyko atvaizduoti. Aišku ją pasendinau dešimt - dvidešimt metų, bet ką padarysi. Užtat žino kaip atrodys po tiek metų :D

Puota

Kartais užplūsta noras gaminti, bet kartais... Šiandien yra kaip tik laimingoji diena. Tiek daug noriu ir kibinu, pyrago, sriubos.... Aš tokius norus vadinu stebuklais. Esant alkanai aš ne visada noriu kažką sau pasigaminti, o dabar noriu visko iš karto. Galėčiau visą šeštadienį skirti gaminimui. Iš kur toks noras atsirado? Pati sau negaliu atsakyti į šį klausymą. Galimos tik spėlionės. Čia kaip iškritęs sniegas gegužės mėnesį. Nelauktai ir netikėtai. Svarbiausia, kad niekas man nesutrugdytų (uždarytos parduotuvės, nes į vieną nepavyko užeiti ar maisto produktų deficitas, kuris Portugalijoje įmanomas). Bėgu bandyti! ;)