Valgome ne tik tada kai norime

Valgydama pagavau save, kad einu įsidėti į lėkštę ne tik tada kai jaučiuosi alkana, bet kai esu soti. Kartais kai pradedi valgyti negali sustoti ir šluoji viską kas papuola po ranka. O priežastis yra tokia - nori daryti kažką, o valgymas yra lengviausias ir vienas iš malonių užsiėmimų. O pagavau save taip: baigiu valgyti makaronus, man pasiūlo dar įsidėti, nes truputi jų liko, o rytoj jau bus nebeskanūs. Tu negalvodama apie tai, kaip jautiesi sutinki, juk taip skaniai valgei. Suvalgei, o dabar pamąstyk, valgyti ar ne? Kodėl valgyti? Nori ar ne? Kas atsitiks po antros porcijos? Bet aš negalvodama jau ruošiausi bėgti į virtuvę ir sunaikinti skaniuosius makaronėlius, bet Stop!Dabar keičiu scenarijų. Pavakarieniauju, pradedu galvoti... Aš juk jau nenoriu testi toliau vakarienę, nes suvalgiau užtektinai, nesijaučiu alkana, bet ir persivalgiusi. O pirmas sprendimas buvo klaidingas! Aš valgau, nes noriu veikti. Mėtai, mėtai į savo skrandį juos ir gerai, bet deja taip nėra. Vėliau nuo tokių klaidingų sprendimų turi arba gerti Mesim, eiti į sporto klubą ar mėgautis sąžinės graužimų, kad persivalgei, priaugai svorio ir taip gali vardinti ir vardinti... Geriau pasirinkti kokį gražesnį vaisių iš spalvoto derinuko ;)

Nuotaikų kaita

Mano nuotaiką galima palyginti su oru. Ryte atsikeliu su šypsena ir kupina energijos įpusėjus dienai jaučiuosi beviltiškai nieko nenorinti tik apsisuku jau esu pasiryžusi "apversti" pasaulį. Ar tai su manimi kažkas atsitiko, o gal nauja aplinka ar oras veikia, kuris toks nenuspėjamas?! Žingsniuoju gatve, lauke tvanku be jokio vėjelio mintys sukasi apie šaltą dušą. Bet tereikėjo užeiti 20 min į kolegiją, išeinant jau buvo vėjuota. Bet čia dar ne pabaiga, tą pačią dieną išsiruošiau į parduotuvę, teko pasiimti skėtį nuo lietaus, kartu ir saulės :D Einant atgal dangus apsiniaukė tamsiai mėlynais debesimis. Ir taip beveik kiekvieną dieną. Gyveni ir nežinai kas gali atsitikti po kelių minučių. Taip pat ir su nuotaika. Oro keitimasį veikia įvairūs veiksniai kaip ir nuotaiką. Nuo lietaus aš galiu apsisaugoti skėčių, nuo šalčio - šiltais drabužiais. Tačiau lengviau yra apsirengti lietpaltį nuo lietaus, nei apsisaugoti nuo nežinios...

Tikras pavasaris

Už lango saulėta. O aš puse dienos esu lediniame kambaryje. Tenka kartais įsijungti šildytuvą balandžio mėnesį, nes neįmanoma kentėti. Pasižiūriu pro langą, pasidžiaugiu saulute ir einu toliau kažką daryti. Bet net nepagalvoju kiek laipsnių šilumos galėtų būti. Nes taip šalta... tai ir atrodo, kad lauke ne ką šilčiau. Sumąsčiau nueiti pasivaikščioti, dar nespėjus žengti antro žingsnio pro lauko duris, pajutau tvankumą ir karštį. Negalėjau patikėti, kad taip įmanoma! O aš šalau būdama kambary. Toks temperatūrų skirtumas! Bute - ledynmetis, lauke - žmones išsirengę iki maikučių. Pasivaikščiojimui skyriau 1val 30min. Praėjus numatytam laikui niekaip negalėjau savęs priversti grįžti namo. Prisiminiau karštas dienas, kai džiaugiausi saule, čiulbančiais paukščiais, žydinčiais medžiais. Niūriame parke, kai eidavai seniai pasivaikščioti niekada nematydavai žmonių, bet šiandien buvo ypatinga diena. Miestas atgijo - maži ir dideli.
Pagaliau atėjo lauktoji akimirka... Tiek daug gali padaryti šilti saulės spinduliai - pasijausti pakylėtai, prisiminti gyvenimo džiaugsmus, nudžiuginti sielą ir be abejo sušildyti. Kartais žmogui tiek mažai reikia.