Laukta vasara

Atvažiavus į Portugaliją stebėjausi, kad visų namų langai dienai uždaryti žaliuzėm. Dieną mažai kas atidaro jas, kai lauke šviečia pavasario saulutė. Mokslai vyksta iki vidurnakčio, klubai pradeda dirbti nuo 02:00 val. аr 03:00 val. Man atvykus iš Lietuvos tai buvo nesuprantama, kodėl čia viskas atvirkščiai...
Įpusėjus vasarai, aš radau atsakymus į man nesuprantamus reiškinius. O priežastis anksčiau parašytų pastebėjimų - karšta vasara! kurios aš labai laukiau. Tų karštų, saulėtų dienų... Bet aš nemasčiau, kad temperatūra sieks apie 35-37 laipsnius. Mažiau 30 dieną nenukrenta. Naktys taip pat tvankios. Kai lauke toks karštis ir vėjelis retai kada papučia jautiesi prislėgta prie žemės. Vaikščioti yra sudėtinga, vos kojas velki. Ir atsigaivinti nelabai kur rasi, jei tik duše.
Dabar esant tokioje aplinkoje aš suprantu čia gyvenančius žmones, kodėl vyksta naktinis gyvenimas, nes dieną gyventi yra sunku.

Svajonės pildosi

Neseniai grįžau iš pasakos, bet supratau tik namie, kad buvau nuostabioje aplinkoje (Pietų Portugalijoje, Albufeiros miestelyje). Kažkada galėjau tik pagalvoti ir įsivaizduoti.... kažkur gi auga ant medžių apelsinai, mandarinai, citrinos ar migdolai. Kurios mes lietuviai perkame prekybos centruose jau nuskintus. Aš iki praeito antradienio net nežinojau, kad žalioji citrina (Laimas) auga ant to pačio medžio kaip ir geltonoji. Jos tiesiog yra skinamos nesunokusios. O aš tokia protinga galvojau, kad tai skirtingų rūšių medžiai. Tas pats ir su migdolų riešutais. Visą laiką mačiau kabančius žalius kaulavaisius, o net nesumąstydavau - čia juk migdolas! Kiek buvo atradimų :D
Visada turėjau svajonę nuskinti egzotišką vaisių nuo medžio ir pamatyti žydrąjį vandenyną... Išsipildė net daugiau nei norėjau. Kartais trokštami dalykai išsipildo nelauktai. Jaučių nostalgiją... Žiūrint į nuotraukas vis labiau suprantu kaip buvo gražų ir įdomų. Tik į vieną klausymą pati sau negaliu atsakyti: Kodėl nesupranti to džiaugsmo ir laimės esamų laikų, o ne vėliau?

Žmonių apsupti

Mes kiekvieną dieną susitinkame, bendraujame su žmonėmis - namie, mokykloje, darbe, gatvėje. Visur susiduriame vieni su kitais. Mylimiausieji, geri draugai, pažįstami, nepažįstami. Bendraujant su jais mes patiriame skirtingus jausmus, emocijas, poveikį. Būnant su mylimų žmogeliukų esi laiminga, pakylėta, džiaugiesi gyvenimų. Draugai, kurie tave supranta, padeda, būna kartų liūdną akimirką - sukelia tam tikrus refleksus. Visi skirtingi savo požiūriais, veiksmais, mąstymų. Mes sau atrenkame su kuom gera ar bloga.... Kai šalia gyveni su netvarkingais, nuobodžiais, nepatenkintais gyvenimų, pesimistais ar laikančiais save aukščiau visų, nors tu nieko nepasiekei ir elgiesi kvailai, tau nemalonu bendrauti - pajusi tiktai negatyvumą, pasišlykštėjimą, spaudimą, nenorą... Atmosfera tampa agresyvi, nejauku joje būti. Į pasaulį žvelgi kitomis akimis. O jeigu dabar atvirkščiai paėmus? Rezultatas bus priešingas! Tai yra nuostabu, veržiasi tik teigiami dalykai, akys žiba! Žmonės tarsi nuodai ir vaistai. Nuodija tave arba gydo!

Piešimas

Buvo noras - nėra noro! Man taip dažnai būna :D Save žinant, tai nieko gero.

Nuo dailės mokyklos užbaigimo praėjo trys metai, o per juos nupiešiau tiek piešinių suskaičiuoti neprireiks net antros rankos. Lankiau mokyklą 7 metus, piešti tikrai mėgau, bet tik meniškoje aplinkoje ir su meniškais žmonėmis. Tokią aplinka mane įkvėpdavo, suteikdavo noro. Noras piešti kartais užeidavo į mano nemenišką sielą :D Nusprendžiau, reikia išbandyti tapybą ant drobės, niekada taip nepiešiau. Įsigijau visas reikiamas medžiagas, teliko uždėti drobę ant medinių rėmų. Aš vis dar to nepadariau, jau ir galimybės neturiu, nors ir noriu. Užtat sugebėjau nupiešti tiktais savo kambariokės portretą. Čia visada man buvo sudėtingiausias dalykas, bet šį kartą beveik pavyko atvaizduoti. Aišku ją pasendinau dešimt - dvidešimt metų, bet ką padarysi. Užtat žino kaip atrodys po tiek metų :D

Puota

Kartais užplūsta noras gaminti, bet kartais... Šiandien yra kaip tik laimingoji diena. Tiek daug noriu ir kibinu, pyrago, sriubos.... Aš tokius norus vadinu stebuklais. Esant alkanai aš ne visada noriu kažką sau pasigaminti, o dabar noriu visko iš karto. Galėčiau visą šeštadienį skirti gaminimui. Iš kur toks noras atsirado? Pati sau negaliu atsakyti į šį klausymą. Galimos tik spėlionės. Čia kaip iškritęs sniegas gegužės mėnesį. Nelauktai ir netikėtai. Svarbiausia, kad niekas man nesutrugdytų (uždarytos parduotuvės, nes į vieną nepavyko užeiti ar maisto produktų deficitas, kuris Portugalijoje įmanomas). Bėgu bandyti! ;)

Valgome ne tik tada kai norime

Valgydama pagavau save, kad einu įsidėti į lėkštę ne tik tada kai jaučiuosi alkana, bet kai esu soti. Kartais kai pradedi valgyti negali sustoti ir šluoji viską kas papuola po ranka. O priežastis yra tokia - nori daryti kažką, o valgymas yra lengviausias ir vienas iš malonių užsiėmimų. O pagavau save taip: baigiu valgyti makaronus, man pasiūlo dar įsidėti, nes truputi jų liko, o rytoj jau bus nebeskanūs. Tu negalvodama apie tai, kaip jautiesi sutinki, juk taip skaniai valgei. Suvalgei, o dabar pamąstyk, valgyti ar ne? Kodėl valgyti? Nori ar ne? Kas atsitiks po antros porcijos? Bet aš negalvodama jau ruošiausi bėgti į virtuvę ir sunaikinti skaniuosius makaronėlius, bet Stop!Dabar keičiu scenarijų. Pavakarieniauju, pradedu galvoti... Aš juk jau nenoriu testi toliau vakarienę, nes suvalgiau užtektinai, nesijaučiu alkana, bet ir persivalgiusi. O pirmas sprendimas buvo klaidingas! Aš valgau, nes noriu veikti. Mėtai, mėtai į savo skrandį juos ir gerai, bet deja taip nėra. Vėliau nuo tokių klaidingų sprendimų turi arba gerti Mesim, eiti į sporto klubą ar mėgautis sąžinės graužimų, kad persivalgei, priaugai svorio ir taip gali vardinti ir vardinti... Geriau pasirinkti kokį gražesnį vaisių iš spalvoto derinuko ;)

Nuotaikų kaita

Mano nuotaiką galima palyginti su oru. Ryte atsikeliu su šypsena ir kupina energijos įpusėjus dienai jaučiuosi beviltiškai nieko nenorinti tik apsisuku jau esu pasiryžusi "apversti" pasaulį. Ar tai su manimi kažkas atsitiko, o gal nauja aplinka ar oras veikia, kuris toks nenuspėjamas?! Žingsniuoju gatve, lauke tvanku be jokio vėjelio mintys sukasi apie šaltą dušą. Bet tereikėjo užeiti 20 min į kolegiją, išeinant jau buvo vėjuota. Bet čia dar ne pabaiga, tą pačią dieną išsiruošiau į parduotuvę, teko pasiimti skėtį nuo lietaus, kartu ir saulės :D Einant atgal dangus apsiniaukė tamsiai mėlynais debesimis. Ir taip beveik kiekvieną dieną. Gyveni ir nežinai kas gali atsitikti po kelių minučių. Taip pat ir su nuotaika. Oro keitimasį veikia įvairūs veiksniai kaip ir nuotaiką. Nuo lietaus aš galiu apsisaugoti skėčių, nuo šalčio - šiltais drabužiais. Tačiau lengviau yra apsirengti lietpaltį nuo lietaus, nei apsisaugoti nuo nežinios...

Tikras pavasaris

Už lango saulėta. O aš puse dienos esu lediniame kambaryje. Tenka kartais įsijungti šildytuvą balandžio mėnesį, nes neįmanoma kentėti. Pasižiūriu pro langą, pasidžiaugiu saulute ir einu toliau kažką daryti. Bet net nepagalvoju kiek laipsnių šilumos galėtų būti. Nes taip šalta... tai ir atrodo, kad lauke ne ką šilčiau. Sumąsčiau nueiti pasivaikščioti, dar nespėjus žengti antro žingsnio pro lauko duris, pajutau tvankumą ir karštį. Negalėjau patikėti, kad taip įmanoma! O aš šalau būdama kambary. Toks temperatūrų skirtumas! Bute - ledynmetis, lauke - žmones išsirengę iki maikučių. Pasivaikščiojimui skyriau 1val 30min. Praėjus numatytam laikui niekaip negalėjau savęs priversti grįžti namo. Prisiminiau karštas dienas, kai džiaugiausi saule, čiulbančiais paukščiais, žydinčiais medžiais. Niūriame parke, kai eidavai seniai pasivaikščioti niekada nematydavai žmonių, bet šiandien buvo ypatinga diena. Miestas atgijo - maži ir dideli.
Pagaliau atėjo lauktoji akimirka... Tiek daug gali padaryti šilti saulės spinduliai - pasijausti pakylėtai, prisiminti gyvenimo džiaugsmus, nudžiuginti sielą ir be abejo sušildyti. Kartais žmogui tiek mažai reikia.

Porto miestas

Dabar papasakosiu kaip man gražiausias miestas iš visų nukrito akyse. Pirmą kartą kai aš pamačiau Portą turėjau mėnesio šoką. Vis girdavau koks jis gražus ir išskirtinis. Kad ten būtų geriau gyventi nei Bragancoje. Ir pagaliau mes susiplanavome nuvykti ir pasidžiaugti tom akimirkom šiame mieste. Iki tikslo važiavome 3.30val. autobusų. Nuvykusios aplankėme Jardins do Palacio de Cristal parką. Apželdintas labai įdomiai ir gražiai, bet trūko žydėjimo, nes vykome kovo pabaigoje. Bet vistiek negalėjome susilaikyti iš nuostabos, kad gali būti taip gražu. Per savo gyvenimą, niekur nesu mačiusi gražių sodų... tada ir buvo mano pirmas kartas kai pamačiau sodą.
Na ką, mano kelionė ties tuo dar nesibaigia. Mеs toliau išnaršėme visą centrą, kur mano nuomonė apie pasakiškąjį Portą ir pasikeitė. Šiuo metų galiu pasakyti, kad pravažiuojant mačiau gražesnius miestelius. O buvusi Portugalijos sostinė tapo jau ne pirma. Tu matai gražu parkelį, o už jo šiukšlynas :( Kai kuriomis gatvėmis net baisu eiti, užleisti fabrikai, purvas nuo pastatų varva... Pamačiau jų įžymųjį prekybos centrą, kurį negalėjome surasti, nors visą laiką buvome šalia jo :D Čia tai nustebino! Mes jį pavadintume didžiulių turgumi, kuris yra senoviniame dvejų aukštų pastate ir su garsiai grojančia muzika. Mums rekomendavo kaip vieną iš vertų pamatyti vietų. Čia tai buvo juoko :D Nesvarbu, kad prekiavo beveik tik vaisiais, daržovėmis ir plast masinėmis gėlėmis. Net paprastoje kavinukėje aptarnauja kaip restorane. Tai nėra malonu, nesu pripratus, kad visą laiką kai tu valgai į tave žiūri. Po užkandžiavimo traukėme link autobusų stoties. Tiek privaikščiojome... daugiau nieko nenorėjome tik namo. Užtat grižus į savo miestą supratau, kad "laikinuose" namuose yra geriausia :) Ramu, miela ir nėra varginančių dalykų. Ne visada pirmas įspūdis yra teisingas!

Džiaugsmas

Atsibudau ir supratau, kad pasiilgau tų nuostabių gėlių, kurias gaudavau dovanų. Bet būtent dabar man prieš akis stovi geltonųjų narcizų vaizdas, tuo pat metu aš prisimenu nepakartojamą jų kvapą...mmm.... Kodėl narcizai? Nes šios gėlės mano vaikystės gėlės. Kiekvieną pavasarį kai tik jos išsiskleisdavo, bėgdavau jas skinti ir uostyti. Jos skleidžia stipriausią ir aromatingiausią kvapą. Juk tiek mažai reikia, kad patirtum tą džiaugsmą! Tereikia pamatyti žydinčias, o dar maloniau jas gauti ir dovanoti.
Neduoda man ramybės tai, kad aš mačiau tik trys žydinčius narcizus visame Bragancos mieste. Kas kart praeinant aš noriu prieiti arčiau ir užuosti tą kvapą, bet negaliu to padaryti :( Jie auga man nepasiekiamoje, užtvertoje teritorijoje. Telieka džiaugtis tik skurdžių 3 gėlyčių vaizdų.
Mes turime dažniau vienas kitam dovanoti gėlių grožį. Tai yra visai nesunku :)

Pasivaikščiojimas

Pro savo kambario langą tolumoje ant kalno matau baltą skulptūrą... O šiandieną aš nusprendžiau pakilti ir pamatyti iš arti kas tai. Tikėjausi, kad tai bus lengvas pasivaikščiojimas, bet suklydau. Teko beveik visą laiką kilti į kalną, kuris buvo beveik 90 laipsnių :D Finišą pasiekiau uždusus ir pavargus, bet kelionės metų pamačiau gražių ir įdomių dalykų. Netyčia mano akys užkliuvo už milžiniško kankorėžio aš buvau labai nustebinta, nes Lietuvoje jie yra visai nedideli, o čia kaip mano du kumščiai. Mačiau ant nežinomo medžio vaisiu, kurie atrodė kaip bulvės. Bet labiausiai man patiko toli už miesto ir žalumos esantys apsnigti kalnai. Lauke yra +14, šviečia saulė, bet toli regiu sniegą :) Negalėjau atitraukti žvilgsnio.

Akimirkos iš Portugalijos

Jau apie 10 dienu esu Portugalijoje (tiksliau Bragancos mieste). Bet jaučiuosi taip lyg čia bučiau visą gyvenimą :D Nesvarbu, kad Portugalija nuo Lietuvos daug kuom skyriasi: mokslai prasideda apie pietus, parduotuvėse nerandu sau reikiamų produktų, kavinėse dirba pagyvenę žmonės (o ne jauni kaip mums įprasta matyti), oras keičiasi kas valandą, dienos pralekia, o tu net nepastėbi... Kiti žmonės, kita aplinka leidžia pasijausti kitaip nei visada :)

Lagaminas

Šiandien nusipirkau lagaminą, kuris man reikalingas vykstant beveik pusei metų į Portugaliją. Prieš kraunantis daiktus aš maniau, kad tai nebus sunku. Kai permečiau galvoje kokius daiktus man reikės pasiimti tai sąrašas nepasirodė ilgas kol nepradėjau dėlioti daiktų į jau esamą lagaminą. Tenka susidėti pilnas rankines, bet ne tokiam ilgam laiko tarpui, dažniausiai savaitėj arba dviem. Tas procesas yra žudantis! Dedi dedi kol nepamatai, kad jau basutėms vietos nėra, nes drabužių per daug. Bet per daug negali būti. Aš gi išskrendu iš namų pusei metų. Ir kitko negali neįdėjusi... Visko reikės :) Įšėmi - įdedi, įdedi - įdedi ir taip valandą :D Keliauti yra įdomų, bet nesikrauti daiktų!
Rašant man kilo mintis. Kvaila ar gera dar nesupratau: Kaip gerai būtų jei daiktus galėtume sutrombuoti i tiubelius ir juos išspaudinėti :D Juk dabar ko tik nesugalvoja: košes, sriubas, kurias tik užpili vandenių ir turi lėkštę valgio ir tai užtrunka tik 5min. Bet deja.... Teks kažkaip apsispręsti ko labiau man prireiks.

Žodis "blogas" dabar atitinka mano savijautą. Aš jau turėčiau pradėti rašyti savo blogą, bet šiandien visiškai nenoriu to daryti. Prieš tai negalėjau parašyti, kadangi turėjau per daug minčių ir temų iš kurių turėjau pasirinkti vieną.... Mano manymų per didelis pasirinkimas turi ir minusų: kai turi vieną variantą tai ir galvos nereikia sukti. Vėliau norėjau susipažinti su dienoraščio rašymo taisyklėmis ir t.t. Kaip visada gali rasti priežastį dėl ko kažko nedaryti :) O laikas manęs nelauks! Tai ir rašau kas šauna į galvą.