Laukta vasara

Atvažiavus į Portugaliją stebėjausi, kad visų namų langai dienai uždaryti žaliuzėm. Dieną mažai kas atidaro jas, kai lauke šviečia pavasario saulutė. Mokslai vyksta iki vidurnakčio, klubai pradeda dirbti nuo 02:00 val. аr 03:00 val. Man atvykus iš Lietuvos tai buvo nesuprantama, kodėl čia viskas atvirkščiai...
Įpusėjus vasarai, aš radau atsakymus į man nesuprantamus reiškinius. O priežastis anksčiau parašytų pastebėjimų - karšta vasara! kurios aš labai laukiau. Tų karštų, saulėtų dienų... Bet aš nemasčiau, kad temperatūra sieks apie 35-37 laipsnius. Mažiau 30 dieną nenukrenta. Naktys taip pat tvankios. Kai lauke toks karštis ir vėjelis retai kada papučia jautiesi prislėgta prie žemės. Vaikščioti yra sudėtinga, vos kojas velki. Ir atsigaivinti nelabai kur rasi, jei tik duše.
Dabar esant tokioje aplinkoje aš suprantu čia gyvenančius žmones, kodėl vyksta naktinis gyvenimas, nes dieną gyventi yra sunku.

Svajonės pildosi

Neseniai grįžau iš pasakos, bet supratau tik namie, kad buvau nuostabioje aplinkoje (Pietų Portugalijoje, Albufeiros miestelyje). Kažkada galėjau tik pagalvoti ir įsivaizduoti.... kažkur gi auga ant medžių apelsinai, mandarinai, citrinos ar migdolai. Kurios mes lietuviai perkame prekybos centruose jau nuskintus. Aš iki praeito antradienio net nežinojau, kad žalioji citrina (Laimas) auga ant to pačio medžio kaip ir geltonoji. Jos tiesiog yra skinamos nesunokusios. O aš tokia protinga galvojau, kad tai skirtingų rūšių medžiai. Tas pats ir su migdolų riešutais. Visą laiką mačiau kabančius žalius kaulavaisius, o net nesumąstydavau - čia juk migdolas! Kiek buvo atradimų :D
Visada turėjau svajonę nuskinti egzotišką vaisių nuo medžio ir pamatyti žydrąjį vandenyną... Išsipildė net daugiau nei norėjau. Kartais trokštami dalykai išsipildo nelauktai. Jaučių nostalgiją... Žiūrint į nuotraukas vis labiau suprantu kaip buvo gražų ir įdomų. Tik į vieną klausymą pati sau negaliu atsakyti: Kodėl nesupranti to džiaugsmo ir laimės esamų laikų, o ne vėliau?

Žmonių apsupti

Mes kiekvieną dieną susitinkame, bendraujame su žmonėmis - namie, mokykloje, darbe, gatvėje. Visur susiduriame vieni su kitais. Mylimiausieji, geri draugai, pažįstami, nepažįstami. Bendraujant su jais mes patiriame skirtingus jausmus, emocijas, poveikį. Būnant su mylimų žmogeliukų esi laiminga, pakylėta, džiaugiesi gyvenimų. Draugai, kurie tave supranta, padeda, būna kartų liūdną akimirką - sukelia tam tikrus refleksus. Visi skirtingi savo požiūriais, veiksmais, mąstymų. Mes sau atrenkame su kuom gera ar bloga.... Kai šalia gyveni su netvarkingais, nuobodžiais, nepatenkintais gyvenimų, pesimistais ar laikančiais save aukščiau visų, nors tu nieko nepasiekei ir elgiesi kvailai, tau nemalonu bendrauti - pajusi tiktai negatyvumą, pasišlykštėjimą, spaudimą, nenorą... Atmosfera tampa agresyvi, nejauku joje būti. Į pasaulį žvelgi kitomis akimis. O jeigu dabar atvirkščiai paėmus? Rezultatas bus priešingas! Tai yra nuostabu, veržiasi tik teigiami dalykai, akys žiba! Žmonės tarsi nuodai ir vaistai. Nuodija tave arba gydo!

Piešimas

Buvo noras - nėra noro! Man taip dažnai būna :D Save žinant, tai nieko gero.

Nuo dailės mokyklos užbaigimo praėjo trys metai, o per juos nupiešiau tiek piešinių suskaičiuoti neprireiks net antros rankos. Lankiau mokyklą 7 metus, piešti tikrai mėgau, bet tik meniškoje aplinkoje ir su meniškais žmonėmis. Tokią aplinka mane įkvėpdavo, suteikdavo noro. Noras piešti kartais užeidavo į mano nemenišką sielą :D Nusprendžiau, reikia išbandyti tapybą ant drobės, niekada taip nepiešiau. Įsigijau visas reikiamas medžiagas, teliko uždėti drobę ant medinių rėmų. Aš vis dar to nepadariau, jau ir galimybės neturiu, nors ir noriu. Užtat sugebėjau nupiešti tiktais savo kambariokės portretą. Čia visada man buvo sudėtingiausias dalykas, bet šį kartą beveik pavyko atvaizduoti. Aišku ją pasendinau dešimt - dvidešimt metų, bet ką padarysi. Užtat žino kaip atrodys po tiek metų :D

Puota

Kartais užplūsta noras gaminti, bet kartais... Šiandien yra kaip tik laimingoji diena. Tiek daug noriu ir kibinu, pyrago, sriubos.... Aš tokius norus vadinu stebuklais. Esant alkanai aš ne visada noriu kažką sau pasigaminti, o dabar noriu visko iš karto. Galėčiau visą šeštadienį skirti gaminimui. Iš kur toks noras atsirado? Pati sau negaliu atsakyti į šį klausymą. Galimos tik spėlionės. Čia kaip iškritęs sniegas gegužės mėnesį. Nelauktai ir netikėtai. Svarbiausia, kad niekas man nesutrugdytų (uždarytos parduotuvės, nes į vieną nepavyko užeiti ar maisto produktų deficitas, kuris Portugalijoje įmanomas). Bėgu bandyti! ;)

Valgome ne tik tada kai norime

Valgydama pagavau save, kad einu įsidėti į lėkštę ne tik tada kai jaučiuosi alkana, bet kai esu soti. Kartais kai pradedi valgyti negali sustoti ir šluoji viską kas papuola po ranka. O priežastis yra tokia - nori daryti kažką, o valgymas yra lengviausias ir vienas iš malonių užsiėmimų. O pagavau save taip: baigiu valgyti makaronus, man pasiūlo dar įsidėti, nes truputi jų liko, o rytoj jau bus nebeskanūs. Tu negalvodama apie tai, kaip jautiesi sutinki, juk taip skaniai valgei. Suvalgei, o dabar pamąstyk, valgyti ar ne? Kodėl valgyti? Nori ar ne? Kas atsitiks po antros porcijos? Bet aš negalvodama jau ruošiausi bėgti į virtuvę ir sunaikinti skaniuosius makaronėlius, bet Stop!Dabar keičiu scenarijų. Pavakarieniauju, pradedu galvoti... Aš juk jau nenoriu testi toliau vakarienę, nes suvalgiau užtektinai, nesijaučiu alkana, bet ir persivalgiusi. O pirmas sprendimas buvo klaidingas! Aš valgau, nes noriu veikti. Mėtai, mėtai į savo skrandį juos ir gerai, bet deja taip nėra. Vėliau nuo tokių klaidingų sprendimų turi arba gerti Mesim, eiti į sporto klubą ar mėgautis sąžinės graužimų, kad persivalgei, priaugai svorio ir taip gali vardinti ir vardinti... Geriau pasirinkti kokį gražesnį vaisių iš spalvoto derinuko ;)

Nuotaikų kaita

Mano nuotaiką galima palyginti su oru. Ryte atsikeliu su šypsena ir kupina energijos įpusėjus dienai jaučiuosi beviltiškai nieko nenorinti tik apsisuku jau esu pasiryžusi "apversti" pasaulį. Ar tai su manimi kažkas atsitiko, o gal nauja aplinka ar oras veikia, kuris toks nenuspėjamas?! Žingsniuoju gatve, lauke tvanku be jokio vėjelio mintys sukasi apie šaltą dušą. Bet tereikėjo užeiti 20 min į kolegiją, išeinant jau buvo vėjuota. Bet čia dar ne pabaiga, tą pačią dieną išsiruošiau į parduotuvę, teko pasiimti skėtį nuo lietaus, kartu ir saulės :D Einant atgal dangus apsiniaukė tamsiai mėlynais debesimis. Ir taip beveik kiekvieną dieną. Gyveni ir nežinai kas gali atsitikti po kelių minučių. Taip pat ir su nuotaika. Oro keitimasį veikia įvairūs veiksniai kaip ir nuotaiką. Nuo lietaus aš galiu apsisaugoti skėčių, nuo šalčio - šiltais drabužiais. Tačiau lengviau yra apsirengti lietpaltį nuo lietaus, nei apsisaugoti nuo nežinios...